Katerina, Siono vienuolynas, 1542 m. vasaris

Rytas kaip visi kiti: tylus, nuobodus, jokių pramogų, jokios kompanijos. Man taip atsibodo viskas, įskaitant mane pačią, kad išgirdusi už lango žingsnius apsidžiaugiu — pagaliau kažkas vyksta, nesvarbu, kas. Kaip vaikas pasileidžiu tekina prie lango, pažvelgiu žemyn. Nuo upės taku atžingsniuoja karališka palyda. Vyrai atvyko barža, plevėsuoja mano dėdės hercogo vėliava, matau Hovardų giminės livrėjas ir jį patį, galingą ir prastai nusiteikusį, kaip visuomet priekyje, kartu su pustuziniu kitų patarėjų.

Pagaliau! Pagaliau! Taip palengvėja, kad vos neapsiverkiu juos pamačiusi. Dėdė grįžo pas mane! Dėdė grįžo pamokyti, kaip man elgtis toliau. Pagaliau būsiu laisva. Pagaliau jis čia, o aš būsiu paleista. Tikiuosi iškeliauti į kuriuos nors dėdės namus kaime. Perspektyva ne kažin kokia, bet vis geriau nei čia. O gal man teks vykti toli, net į Prancūziją? Ten būtų puiku, tik, deja, nemoku prancūziškai, išskyrus vienintelį voila! Bet prancūzai tikriausiai moka angliškai? Jei ne, tai gal gali išmokti?

Durys atsiveria ir įeina mano prižiūrėtojas. Jis apsiašarojęs sako:

— Ponia. Atvyko jūsų.

— Žinau, — džiaugsmingai sušunku. — Galite nepakuoti mano suknelių, nes man jų nebereikės. Užsisakysiu naujų. Kur mes vykstame?

Durys prasiveria plačiau, ir pamatau savo dėdę, griežtą, kaip ir dera, nes tai labai iškilmingas momentas.

— Jūsų šviesybe! — sakau. Vos susilaikau jam nemirktelėjusi. Vadinasi, mums pavyko, tiesa? Mes vėl kartu. Jis, atrodantis rūsčiai, ir aš, laukianti įsakymų. Jis turi sugalvojęs planą, kaip galėčiau per mėnesį grįžti į sostą ir pelnyti karaliaus malonę. Maniau, kad pakliuvau į mirtiną pavojų, nes dėdė mane paliko. Bet štai jis, o kur jis, ten visuomet sekasi. Kildama iš reveranso, gerai įsižiūriu į dėdės Hovardo veidą. Jis išties labai rimtas, todėl ir aš stengiuosi žvelgti rimtai. Nuleidžiu akis ir nuduodu atgailaujančią nusidėjėlę. Tiek laiko nebuvusi gryname ore esu labai išblyškusi, todėl tikiuosi, jog nudelbtomis akimis atrodau kaip šventoji.

— Jūsų šviesybe, — kreipiuosi tyliai, liūdnu tonu.

— Atnešiau žinių apie jūsų nuosprendį, — atsako jis.

Laukiu.

— Karaliaus parlamentas pasitarė ir paskelbė jums Teisių atėmimo bilį.

Jeigu suprasčiau, kas tai, žinočiau kaip elgtis. Kadangi nežinau, nutariau išplėsti akis ir parodyti savo pritarimą. Spėju, kad Teisių atėmimo bilis yra oficialus pranešimas apie malonę.

— Karalius davė savo pritarimą.

Taip, taip, ir kas iš to? Ką tai reiškia man?

— Jūs būsite išgabenta į Tauerį ir artimiausiu metu nukirsdinta bokšto pievelėje matant artimiausių žmonių ratui. Jūsų žemės ir gėrybės pereina karūnai.

Aš visiškai nesuprantu, apie ką jis kalba. Negana to, kad mano karališki turtai buvo prastai saugomi, nebeturėsiu ir žemių. Nepamiršau, kaip Tomas Seimuras atėmė iš manęs brangenybes, lyg jos tebepriklausytų jo seseriai.

Hercogą šiek tiek nustebina mano tylėjimas.

— Ar suprantate?

Nieko neatsakau, toliau stoviu kaip šventoji.

— Katerina! Ar suprantate?

— Aš nesuprantu, ką reiškia bilas, — prisipažįstu.

Dėdė žiūri į mane kaip į pusprotę.

— Bilis, — pataiso. — Ne bilas. Bilis.

Patraukiu pečiais. Koks skirtumas? Ar tai reiškia, jog galėsiu grįžti į rūmus?

— Jis reiškia, kad parlamentas pasmerkė jus mirti, ir karalius sprendimui pritarė, — tyliai paaiškina dėdė. — Jokio teismo nebus. Jūs mirsite, Katerina. Tauerio pievelėje jums bus nukirsta galva.

— Mirsiu?

— Taip.

— Aš?

— Taip.

Žvelgiu į jį. Jis tikrai kažką sugalvojo. „Ką man daryti?” — pašnibždom klausiu.

— Turite pripažinti savo nuodėmes ir melsti atleidimo, — išpila jis.

Man taip palengvėja, kad vos neverkiu. Aišku, kad man bus atleista, jeigu gailėsiuosi.

— Ką man sakyti? — pareikalauju. — Kokius tiksliai žodžius turiu pasakyti?

Dėdė iš švarko kišenės išsitraukia susuktą popieriaus ritinį. Jis visuomet turi planą. Ačiū Dievui, jis visuomet ką nors sugalvoja. Išvynioju jį ir pažvelgiu. Raštas baisiai ilgas. Dėdė linkteli, matyt, kad skaityčiau. Imu skaityti balsu.

Pirmame skirsnyje prisipažįstu padariusi didelį nusikaltimą karaliui, Aukščiausiajam Dievui ir visai Anglijai. Tai, žinoma, gerokai perdėta, nes dariau tą, ką daro šimtai kitų jaunų moterų kiekvieną dieną, ypač tų, kurios išteka už seno, bjauraus vyro. Be to, su manimi buvo negražiai pasielgta. Tačiau aš toliau skaitau raštą, mano dėdė linksi, kiti patarėjai taip pat, todėl, matyt, taip reikia. Visi manimi patenkinti, o tai svarbiausia. Gaila, kad jis nedavė man kopijos iš anksto, kad galėčiau parepetuoti. Man patinka gerai pasirodyti žmonėms. Atsuku naują pastraipą, kurioje maldauju jo prakilnybę nepermesti jokio mano nusikaltimo šeimai ir giminei, tik parodyti jiems savo beribį gailestingumą ir gerą valią, kad jie nekentėtų dėl mano nuodėmių.

Aš rūsčiai pažvelgiu į dėdę, nes tampa aišku, jog šitai surašė todėl, kad jam netektų nukentėti dėl manęs. Jis žvelgia į mane visiškai abejingai. Toliau prašau po mirties išdalinti mano sukneles freilinoms, nes daugiau neturiu ką joms atiduoti. Man taip liūdna, jog neįstengiu toliau skaityti. Tik pamanykite! Aš, tiek turėjusi, nebeturiu ką atiduoti! Išdalinu savo drabužius, nes daugiau jų nebevilkėsiu! Kaip juokinga pagalvojus, kad man nors kiek rūpi, kas nutiks toms šešioms suknelėms, šešioms poroms rankovių, šešeriems marškiniams ir šešiems prancūziškiems pačių niūriausių spalvų gobtuvams be menkiausio akmenėlio. Jeigu nori, gali sudeginti juos, man vis vien.

Nepaisant suknelių likimo ir rūpesčio, kad dėdė išsaugotų savo kailį, baigdama savo liūdną kalbą aš raudu. Visi patarėjai atrodo labai susikrimtę. Jie galės pranešti karaliui, jog scena, kai maldavau man atleisti ir dalinau savo skurdų garderobą, buvo išties graudi. Man taip graudu, kad verkiu net ir žinodama, jog visa tai vaidinimas. Jeigu žinočiau, kad tai tiesa, iš viso palūžčiau.

Dėdė linkteli. Padariau, ko jis norėjo, dabar jo eilė įtikinti karalių, kad labai gailiuosi ir esu pasiruošusi mirti. Daugiau, kaip suprantu, nieko prašyti nebegalima. Vyrai pasišalina tuo keliu, kuriuo atėjo, o aš, vilkinti įgrisusią suknele, atsisėdu į vienintelį savo krėslą laukti, kol jie grįš ir praneš, kad man visiškai atleista, nes labai gailėjausi.

Šį kartą baržos lūkuriuoju. Rymau prie lango nuo ankstyvo ryto. Paprastai, kad nėra dėl ko keltis ir ką veikti, stengiuosi išmiegoti per pusryčius iki pat pietų, tačiau šiandien aš laukiu pasiuntinių su karaliaus malone, todėl noriu pasirodyti kuo geriau. Vos tik prašvinta, paskambinu tarnaitei, kad išdėliotų mano sukneles. Hmmm, koks pasirinkimas! Turiu juodą suknią, dvi tamsiai mėlynas, kone juodas, beveik juodai žalią, pilką ir, lyg man reikėtų, antrą juodą. Tai ką gi man apsivilkti? Kurią rinktis? Apsivelku juodą suknelę, bet priderinu prie jos tamsiai žalias rankoves ir žalią gobtuvą, kuris simbolizuos mano atgailą ir meilę Tiudorų žaliai spalvai, jeigu kam rūpi. Ji labai dera prie mano akių, o tai visuomet į naudą.

Nežinau, kaip viskas vyks, nors visuomet mėgau iš anksto pasiruošti tokioms ceremonijoms. Mano vyriausioji freilina visuomet pasakydavo, kur turiu atsistoti ir kaip atrodyti. Man patinka būti viską surepetavusiai. Galbūt dėl to, kad tapau karaliene labai jauna, tam nesubrendusi. Bet, kiek žinau, nė vienai karalienei anksčiau nebuvo atleista už svetimavimą ir išdavystę, nekalbant jau apie kitus dalykus, todėl manau, jog šiandien reikės tiesiog improvizuoti. Be abejo, padės tas senas vilkas mano dėdė.

Aš apsirengusi ir laukiu nuo pat devintos ryto, bet niekas nepasirodo. Išklausau Mišias, tylomis pavalgau, ir vėl nieko. Bet tada prieš pat vidurdienį išgirstu ilgai lauktą trimitą, žingsnius ant tako ir puolu prie lango. Pamatau juodą kvadratinę dėdės skrybėlę, valdžios lazdomis nešinus patarėjus, karališką vėliavą eisenos priekyje. Skubu atsisėsti, sustatau kojas, sudedu rankas ant kelių ir kukliai nuleidžiu akis.

Atsiveria dvivėrės durys, ir visi suvirsta vidun, apsirengę gražiausiais drabužiais. Atsistojusi nusilenkiu savo dėdei kaip pridera, kadangi jis yra mano giminės galva. Bet hercogas nenusilenkia man kaip karalienei. Nustembu, kad jis nesidžiaugia, jog viskas baigėsi.

— Atvyko išgabenti jūsų į Tauerį, — sako jis.

Linkteliu. Maniau, kad vyksime į Keningholą, bet taip gal net geriau, nes karalius dažnai apsistoja Taueryje. Atrodo, sutiksiu jį tenai.

— Kaip pageidaujate, milorde hercoge, — atsakau maloniai.

Jį, regis, nustebina mano santūrus tonas. Aš labai stengiuosi nesukikenti.

— Katerina, jums nukirs galvą, — sako jis. — Jūs keliaujate į Tauerį kaip pasmerkta išdavikė.

— Išdavikė? — pakartoju.

— Sakiau praėjusį kartą, — nekantriai burbteli jis. — Jūs nuteista pagal Teisių atėmimo bilį. Juk sakiau. Jums nereikės stoti prieš teismą, suprantate? Jūs pripažinote savo nuodėmes. Tas prisipažinimas buvo panaudotas prieš jus. Atėjo metas įvykdyti nuosprendį.

— Aš prisipažinau, kad gaučiau atleidimą, — pastebiu.

Jis žiūri į mane suirzęs.

— Bet jums nebuvo atleista, — atšauna jis. — Jums beliko sutikti su nuosprendžiu.

— Ir? — šelmiškai paklausiu.

Hercogas giliai įkvepia, tarsi tramdytų įniršį.

— Jo prakilnybė sutiko, kad jūs būtumėte pasmerkta mirti.

— Jis atleis man, kai nuvyksiu į Tauerį? — spėju.

Man pasidaro dar neramiau, kai dėdė papurto galvą.

— Dėl Dievo, mergaite, nebūkite tokia kvaila! Negalite to tikėtis. Nėra priežasties turėti vilčių. Kai Henrikas išgirdo, ką padarėte, jis išsitraukė kardą ir pažadėjo, kad pats jus nužudys. Viskas baigta, Katerina. Turite pasiruošti mirčiai.

— To negali būti, — sakau. — Man tik šešiolika. Niekas negali manęs pasmerkti mirčiai, nes man tik šešiolika.

— Gali, — šaltai sako dėdė. — Patikėkite manimi, gali.

— Karalius juos sustabdys.

— Toks jo paties noras.

— Jūs juos sustabdysite.

Tomo Hovardo akys šaltos kaip žuvies ant marmurinio stalo.

— Ne.

— Na, kas nors turi sustabdyti!

Hercogas pasuka galvą.

— Išveskite ją, — įsako.

Į kambarį suguža pustuzinis vyrų. Ta pati karališka sargyba, kuri anksčiau taip gražiai žygiavo mane pagerbdama.

— Aš neisiu, — sakau. Mane suima baimė. Išsitiesiu visu ūgiu ir piktai žiūriu į juos. — Aš neisiu. Negalite manęs priversti.

Kareiviai delsia, žiūri į mano dėdę. Jis nukerta ranka. „Išveskite ją”, — liepia.

Pasisuku bėgti į savo kambarėlį, trenkiu durimis, bet tai sulaiko juos vos akimirką, nes sugauna mane nespėjus pokštelėti durims. Įsikimbu į lovos stulpą. „Aš neisiu! — šaukiu.

— Negalite manęs priversti. Negalite liesti manęs! Aš esu Anglijos karalienė! Niekas negali prie manęs liestis!”

Vienas vyras stveria mane per liemenį. Kitas ištiesęs rankas atkabina mano pirštus, bet vos tik paleidžiu stulpą, kertu pirmam tokį antausį, kad jis mane paleidžia. Tada trečiasis vėl stveria mane, antrasis suima už rankų ir, kad ir kaip priešinuosi, užlaužia už nugaros. Išgirstu, kaip plyšta rankovė. „Paleiskite! — klykiu. — Negalite manęs laikyti. Aš Katerina, Anglijos karalienė. Negalite liestis prie manęs, esu šventas asmuo. Paleiskite!”

Dėdė rymo tarpduryje juodu kaip velnias veidu. Jis linkteli vyrui, stovinčiam greta manęs, tas pasilenkia ir pastveria mane už kojų. Bandau jam įspirti, bet sargybinis pakelia mane kaip besispardantį kumeliuką, ir visi trys mane nešdami išsibruka iš kambarėlio. Mano damos rauda, prižiūrėtojas pabalęs iš siaubo.

— Neleiskite manęs išnešti! — klykiu. Jis be žodžių papurto galvą. Matau, kad pats laikosi už staktos, kad nenugriūtų. — Padėkite man! — šaukiu. — Pakvieskite... — Nutylu, nes neturiu ko šauktis: mano dėdė, globėjas ir patarėjas stovi šalia, viskas vykdoma jam įsakius. Mano senelė, seserys ir pamotė suimtos, kiti giminaičiai atkakliai tvirtina manęs nepažįstantys. Niekas manęs negins, niekas manęs niekada nemylėjo, išskyrus Francį Derehamą ir Tomą Kulpeperį. Šie abu negyvi.

— Nenoriu į Tauerį! — raudu netekusi jėgų, kai vyrai dideliais žingsniais tįsia mane kaip maišą. — Nevežkite manęs į Tauerį, maldauju. Nugabenkite pas karalių, leiskite man maldauti jo atleidimo. Prašau. Jeigu jis užsispirs, tada pasiruošusi mirti eisiu į Tauerį, o dabar negaliu. Man tik šešiolika. Dar negaliu mirti.

Jie nieko nekalba, trapu lipa į baržą. Aš pasimuistau, vildamasi išsprūsti į vandenį ir pasprukti, bet jų rankos stambios, laiko mane tvirtai. Nuleidę ant pakylos baržos gale tiesiog prispaudžia, kad gulėčiau ramiai. Jie laiko mane už rankų ir kojų, aš verkiu ir maldauju nuvežti pas karalių. Vyrai žvelgia į šoną, į upę, lyg būtų kurti.

Dėdė su patarėjais užlipa ant denio. Jie atrodo taip, lyg vyktų į savo laidotuves.

— Milorde hercoge, išklausykite mane! — šaukiu, bet jis papurto galvą ir nueina į baržos priekį, kur nemato manęs ir negirdi.

Aš taip bijau, kad negaliu liautis verkusi, ašaros srūva mano veidu, teka nosis, o vienas niekšas laiko mano rankas, kad net negaliu nusišluostyti veido. Ten, kur šlapia nuo ašarų, žvarbsta veidas, burnoje jaučiu bjaurų snarglių skonį, bet jie net neleidžia nusišluostyti man nosies. „Prašau, — maldauju, — prašau.” Bet niekas manęs nesiklauso.

Barža skubiai plaukia pasroviui, su potvyniu, ir irkluotojai pasuka irklus, kad prie Londono tilto pasiektų saugiausią srovės dalį. Dirsteliu į viršų ir iškart pasigailiu, nes ten kaip šlapios chimeros plačiai atmerktomis akimis ir iššieptais dantimis dvi naujos, šviežiai nukirstos galvos — Tomo Kulpeperio ir Francio Derehamo. Žuvėdra bando nutūpti ant tamsių Derehamo plaukų. Jų galvos pamautos šalia siaubingos virtinės pūvančių galvų, paukščiai iškapos jiems akis ir liežuvius, kaišios aštrius snapus į ausis, kad iščiulptų smegenis.

— Prašau, — šnibždu. Nebežinau, ko dabar maldauju. Tiesiog trokštu, kad visa tai baigtųsi. Noriu, kad viso to nebūtų. — Prašau, gerieji ponai... prašau.

Mes pakylame pro vandens vartus, kurie tyliai nusileidžia, vos tik sargybiniai mus pamato. Irkluotojai pamerkia irklus, ir barža čiūžteli į prieplauką po tamsiu sienos šešėliu. Tauerio leitenantas seras Edmundas Volsinghemas stovi prie laiptų, laukia manęs, lyg atvykstančios apsistoti karaliaus apartamentuose karalienės, beje, dailios jaunos karalienės. Užpakaly mūsų pliaukšteli nuleidžiamosios grotos, mane iškelia iš baržos ir užvelka laiptais.

— Laba diena, ledi Katerina, — kaip visada mandagiai taria jis. Bet aš nieko neatsakau, nes negaliu liautis verkusi ir dejavusi. Kai atsigręžiu, dėdė stovi baržoje, lydi mane akimis. Jis, kai tik atliks savo pareigą, nešdinsis iš čia kaip skubantis per upės slenkstį laivelis. Jis bijo, kad Tauerio bokšto šešėlis nekristų ant jo. Skubės patikinti karalių, jog Hovardų giminė išsižadėjo savo nedoros mergaitės. Už Hovardų ambicijas teks sumokėti man, ne jam.

— Dėde! — suklykiu. Bet jis tik mosteli ranka, tarsi sakytų: „Išveskite”. Ir mane išsiveda. Veda laiptais, pro baltąjį bokštą, per pievelę. Darbininkai ant vejos renčia pakylą, nedidelę, maždaug trijų pėdų medinę sceną su plačiais laiptais. Kiti tveria takelius tvorelėmis. Mane vedantys vyrai paspartina žingsnį ir suka į šalį akis, todėl suvokiu, kad tai mano ešafotas, o tvorelė skirta sulaikyti minią, ateisiančią pasižiūrėti, kaip mirsiu.

— Kiek žmonių ateis? — klausiu pasikūkčiodama.

— Pora šimtų, — nesmagiai atsako prižiūrėtojas. — Eiliniams neskirta, tik dvariškiams. Tai malonė jums. Paties karaliaus įsakymu.

Linkteliu. Ir tai vadinama malone, pagalvoju. Priekyje atsiveria durys į bokštą. Pradedame kilti siaurais akmens laiptais. Vienas vyras lipa šiek tiek priekyje ir tempia mane, kitas, už manęs, stumia. „Pati galiu eiti”, — sakau, ir prižiūrėtojai paleidžia rankas, bet lieka prie manęs. Mano kambarys pirmame aukšte, didelis įstiklintas langas išeina į pievelę. Židinyje rusena ugnis, prie ugnies stovi kėdė ir staliukas su Biblija. Greta pastatyta lova.

Vyrai mane įleidžia, aš sustoju prie durų. Mano akys susiduria su prižiūrėtojo.

— Gal ko nors pageidausite? — klausia jis.

Aš garsiai nusikvatoju iš tokio juokingo klausimo.

— Ko, pavyzdžiui? — pasiteirauju.

Vyras gūžteli pečiais.

— Kokio nors mažmožio dvasiai nuraminti?

Papurtau galvą. Net nebežinau, ar išvis Dievas yra, jeigu Henrikas yra toks ypatingas Jo akivaizdoje ir žino Jo valią, o mane nori nubausti mirtimi, ir dar matant tik siauram žmonių rateliui, esą, kaip malonę.

— Norėčiau turėti trinką, — atsakau.

— Trinką, miledi?

— Taip, budelio trinką. Ar galite atgabenti ją į mano kambarį?

— Jeigu pageidaujate... bet... kam jums ji?

— Pasipraktikuoti, — nekantriai atšaunu. Nuėjusi prie lango pažvelgiu žemyn. Pievelė bus sausakimša žmonių, kurie kadaise didžiavosi pakliuvę į mano dvarą, kurie žūtbūtinai siekė mano draugystės. Dabar jie stebės, kaip pasitinku mirtį. Jeigu jau teks tai padaryti, geriau viską atlikti kaip dera.

Prižiūrėtojas nuryja seiles. Aišku, jis nesuprato, ką norėjau pasakyti, nes yra senas ir mirs savo lovoje, apsuptas bičiulių. O mane stebės šimtai priekabių akių. Jeigu jau reikia, noriu atlikti tą gracingai.

— Įsakysiu tuojau pat atnešti, — sako jis. — Ar norite, kad pakviesčiau kunigą?

Linkteliu. Maniau, kad Dievas ir taip viską žino, jei nusprendė, kad esu tokia bloga, jog turiu mirti nesulaukusi septynioliktojo gimtadienio, todėl nebeaišku, kokia išpažinties prasmė.

Prižiūrėtojas nusilenkęs išeina iš kambarėlio. Kareiviai nusilenkia ir uždaro duris. Sužvanga spynoje besisukantis raktas. Nueinu prie lango paspoksoti į apačioje dirbančius vyrus. Atrodo, kad iki vakaro jie baigs. Galbūt rytoj ešafotas bus paruoštas.

Trinką murmėdami ir pūkšdami atneša dviese, nes ji sunki, pažvairuoja į mane, lyg poreikis repetuoti būtų neįprastas. Jeigu būtų tapę Anglijos karaliene tokie jauni kaip aš, jie suprastų, kaip ramina pasiruošimas ceremonijoms. Nieko pasaulyje nėra blogiau už nežinojimą, kaip dera elgtis ir prieš visus pasirodyti kvailai.

Atsiklaupiu prieš tą griozdą ir padedu ant jo galvą. Nepasakyčiau, kad labai patogu. Pasukioju į vieną, kitą pusę. Ne geriau, o vaizdas vis tiek nepasikeis, jeigu man užriš akis. Be to, po raiščiu būsiu stipriai užsimerkusi tikėdamasi, jog nieko neatsitiks. Medis glotnus, vėsus po mano įkaitusiu skruostu.

Atrodo, man tikrai teks pasistengti.

Atsitiesiu ir žvelgiu į tą prakeiktą strampą. Jeigu nebūtų taip klaiku, galėčiau nusijuokti. Visą laiką maniau, jog paveldėjau Boleinų gracingumą, grožį ir žavesį, o pasirodo — Anos trinką. Štai toks tas Boleinų palikimas. Voilà — budelio trinka.